[usernames]'s blogs
Žmonės kalba, kad turi viską daryti vardan savo laimės. Bet štai Tu- sėdi rašydamas savo dienotvarkės gale mintį apie laimę, svarstydamas, kaip viskas galėtų baigtis geriau. Žinoma, galima kaltinti sėkmę, likimą.. Tikintieji apkaltins Dievą. O viskas todėl, kad vietoj ėmęsis kokios iniciatyvos Tu dabar skaitai šias kvailas mintis apie laimę, tikėdamasis, kad rasi kur kas geriau parašytą pastraipą apie visą ko prasmę. Don't worry. Viskas jau senai sumauta. Belieka taisyti.
Vėliau ar anksčiau.
Visi palūžta. Save laikę ir kitų laikomi stipriausiais ima mąstyti apie viską, kas turi prasmę ir kur jos iš viso nėra. Galų gale padaroma išvada, kad jų gyvenimas toks nuobodus, ir visa beprasmiška kova su kasdienybe, kai rutina nepalaužiamai tave įveikia, kad jie daugiau nebegali tvertis savo kailyje. Štai taip jaučiasi ir rašantysis čia. Beprasmiška.
Visi nori būti geriausiais savo srityje. Po begalės kritikos, papeikimų, nepatenkinamų balų sustabdai viską. Berods gimiau ne vakar. Turiu galvą, rankas. Rodos, viskas savo vietose. Tai, po galais, kodėl negaliu būti geresnė/is už kitus? Ir štai, žiūrėk, kaip gražiai atrodai stengdamasis daryti…
Menas pajausti harmoniją; menas suprasti muziką. Menas išgirsti literato neužrašytas mintis ir paneigti visumą. Pasaulis niekad nebus toks tikras kaip mes- mat mūsų pasauliai didesni už visumą, ir jie kur kas turi daugiau vertės.
Koks vis dėlto paprastas Jūsų požiūris. Kaip pagal Jus viskas lengvai klostosi. Aš norėčiau patylėti, bet mintys pačios nenustoja regztis. Jūs ateinate kada norite ir išeinate kada norite. Jūs nematote jokios problemos, kadangi Jums niekas nerūpi. Jūs nematote jokių pasekmių. Jokių galimų praeities šachmatų kitų gyvenimuose. Jums tiesiog nerūpi.
Gali vaikščioti išsipustęs tarsi į Vienos puotą, bet lieki sėdėti dienų dienas namie, žiūrėdamas į veidrodį ir įžvelgdamas vienatvę. Gali klaidžioti po namus, ieškant užslėptos šeimos istorijos palėpėje, senos senelių griozdenos iš antrojo pasaulinio ir išgirsti nuostabų gramofono čirškesį, paliesti apdulkėjusius ir nuo senumo pageltusius lapus, bet apie ką aš.…
| http://www.youtube.com/watch?v=jYiW2S-es4A |
Šiek tiek keistas žmonių požiūris į mane. Galbūt ir neturėčiau apie tai mąstyti. Jie mano, jog aš save taip stipriai myliu ir laikau save ypatingesne už visus kitus, kad net opu. O kaip nuoširdžiai savęs negaliu pakęst. Ši įžanga į mano pasakojimą neturėtų tapti tokia atstumta ir neįžvalgi, kokią ką tik padariau. Bet vietoj pasiteisinimo, geriau imsiu pasakoti.
Nėra nieko baisiau nei būti nelaimingu ir tai suprasti.
Pamenu ir pačios savo trykštantį džiaugsmą, kasdien kartojau, jog viskas yra įmanoma, žinoma, kartoju tai ir dabar. Bet tada nebuvo…
Budrytė absoliučiai nesutverta Lietuvos klimatui ir žiemos šalčiams. Kai tuo tarpu jaunuoliai slidinėja nuo kalnų, čiuožinėja ant ledo ir daro sniego angelus, aš stengiuosi grįžti keliomis minutėmis greičiau nei grįžau vakar. Geriausiais mano draugais patapo džiazas, bliuzas, antklodė su trejais katinais ir gera istorinė knyga, kurią tragiškai sunku skaityti. Laukia dar viena, tik klaikesnė. Pamiršau, ką reiškia nesėkminga diena. Tikrai. Akimirkos, kai viskas klostydavosi kaip iš pypkės, dingo. Bet tokios dienos tikrai priverčia grįžti keliomis minutėmis greičiau! Šmaikštu.
Šiandien gavau klausimą, ar aš myliu save. Norėjau pirštu parodyti, į kurią mane, bet tada tiesiog prisiminiau, jog jie manęs nemato. Negaliu…
Faktas Nr.1 Depresija yra jaunystės požymis.
"Kitą kartą, kai Lietuvoj vis krito gyvenimo lygis, gyveno toks senelis, kuris kasdien žiūrėjo į dangų. Jis norėjo pamatyti krintantį lėktuvą. O lėktuvai, it laimė, vis lėkė pro šalį... Ir mirė senelis keikdamas gyvenimą, kuriame taip mažai grožio."