Nežinau ko tikėtis iš gyvenimo. Iš vienišumo. Iš vienatves.

Nežinau jau tai koks jausmas kai esi kam nors svarbus, kai tavęs kažkas laukia, kai nori su tavimi pasimatyti ir neišsiskirti..

Nežinau ar tai nuostabu ar baisu.. Matau tik kai kiti eina laimingi ir šypsosi vienas kitam į akys. Kai jie paliečia vienas kita atsargiai ir švelniai, kai pabučiuoja į lupas su didžiausia aistra. Apibūdinti yra sunkiausia to ko niekada nesi patyręs. Kai net nežinai ar tu busi laimingas ar niekam nereikalingas.

Žinau ką reiškia būti nereikalingai, žinau kai į tave net nepasižiūri, kai esi nieko vertas žmogus, nes tu niekad nesužinosi ar laimė ir meilė tau skirta..

Aš tikiu kad ne visiems yra tai skirta, nes tiesiog toks gyvenimas.

Žinoma merginos gauna dėmesio iš vaikinų, gauna dovanų, gauna gėlių.. Jos gali jaustis pačios gražiausios nes jos kažkam yra gražios ir patrauklios.

Žinau kad gyvenime mano to nebus, nes laimė niekad neateis į mano gyvenimą. Žinau kad niekada nelaikysiu šiltos rankos savojoje, niekada nieko neapkabinsiu stipriai, niekad nepabučiuosiu, niekad neišgirsiu nuostabiu žodžiu ar komplimentų. Niekad nepasakys tu keliu žodžiu..

Visgi viliuosi kad mano gyvenime, mano širdyje atsiras šviesa trumpa kuri bus...