Bet niekada to daugiau nebegausiu.. Neturėsiu. Tik galvosiu kaip gaila, kai išeina ir negali to susigrąžinti.

Kai jautiesi laiminga, kai pagaliau šypsaisi, kai nebeverki, kai turi kažką apkabinti ir nepaleisti, laikyti savo glėby stipriai.

Kai džiaugiesi ir netenki taip greitai kaip nenumanei.

Kai išeina iš gyvenimo ir staiga tave palieka su tūkstančiais klausimais, į kuriuos niekas neatsakys..

Kartais pasiilgstu visko kas tarp musu buvo, bemiegės naktis, pokalbiai iki išnaktų, lėti atsisveikinimai iki rytojaus, žinučių rytiniu..

Meilė, meilė, meilė. Ji tikrai skaudina, skaudina tiek kad net sunku tampa, iki pačiu paširdžių..

Būti laimingai? Džiaugtis gyvenimu? Džiaugtis savimi?

Sunkus dalykai kuriuos sunku padaryti, kuriuos sunku įvykdyti...

Naktimis pasirodančios ašaros, verkimas tyliai kad niekas neišgirstu, liūdesys kuris pasirodo tamsoje.

Svajonės kurios niekada nebus išpildytos.. Ir laukimas. Laukimas iki to, kas vėl žiūrės į mane, kad kam patikčiau, kad kažkam bučiau graži.. Kuriam patikčiau tokia kokia esu iš tiesu, kai būnu savimi. Kuriam būtu nusispjaut ant mano kaprizu..

Oh čia juk svajonės. Kažkokios keistos ir durnos svajonės..