2010

Vilnius

Prisiminimai

Ėjau gatve, kaip visada – ausinukai ausyse, muzika visu garsu, tiesiog niekas nesvarbu. Jaučiausi gerai, jaučiausi laiminga. Lėtai slinkau senamiesčio gatvėmis, žvalgiausi į pastatus lyg pirmą kart matyčiau. Nepastebėjau, jog jau kurį laiką paskui mane eina kažkoks vyriškis, iš tiesų man tai ir nebuvo svarbu. Vilnius – vienas didžiausių Lietuvos miestų, normalu, jog sutampa žmonių maršrutas.

Po kelių akimirkų pasukau Vingio parko link. Man patinka ilgi pasivaikščiojimai, lydimi muzikos garsų. Žingsniavau lengvai, žvalgiausi į debesis ir laukiau kol pradės lyti, mat dangus nieko gero nežadėjo. Pradėjo niauktis dar labiau, netrukus iškrito ir pirmieji lašai, nuskubėjau medžių link, visai nenorėjau parsirasti namo visa kiaurai permirkusi.

Išsiblaškymas, o gal jaunatviškas nerūpestingumas, neaišku kas, bet visai nepastebėjau, jog vyriškis atsekė mane ir į parką. Jei ir būčiau pamačiusi, tikriausiai būčiau nieko blogo nepagalvojusi. Bet nepamačiau iki tos akimirkos, kai neaiškus tipas griebė mane už rankos ir vedėsi link kažkokių krūmų. Bandžiau šaukti, muistytis, bet nebuvo nieko kas man galėtų padėti, o gal ir buvo, tik niekas nenorėjo kištis. Jaučiausi visiškai bejėgė, vyriškis buvo už mane stipresnis. Visada maniau, jog taip būna tik filmuose, vyras griebia merginą ir nusitempia į krūmus ir ten išdarinėja viską ką tik nori, sugriauna gyvenimą.

Jaučiau kaip, netenku drabužių, štai striukė numetama į šoną, ausinės išplėšiamos iš ausų, džinsų sagos sagstomos, galiausiai išplėšiamos, kelnės maunamos žemyn. Purvina ranka užčiaupė man burną, matyt, rėkiau. Ašaros ritosi skruostu, jaučiau kaip kelnaitės smuko žemyn. Bandžiau įkąsti į ranką – nepavyko. Vyras netikėtai įėjo į mane. Ir kas galėjo pagalvoti, pirmasis kartas parke, su šlykščiu vyriškiu, lijant. Mintyse maldavau, jog viskas baigtųsi. Norėjau namo, norėjau pas mamą, norėjau jaustis saugi.

Galiausiai tas padaras nulipo nuo manęs, bandžiau susigraibyti kelnaites ir džinsus, jaučiausi bejėgė, skaudėjo visą kūną, o dar labiau sielą. Tačiau viskas tuo nesibaigė, galvijas užlipo dar kartą ir tęsė tą patį šlykštų aktą. Užsimerkiau, bandžiau numirti, nieko nepavyko. Vyro ranka pasislinko nuo mano burnos, negrabiai sušukau, matyt, jis buvo per daug įsijautęs į visą veiksmą, jog nebandė manęs nutildyti. Pasinaudojau proga – dar kartelį sušukau. Girdėjau žingsnius, matyt ir vyras girdėjo, sumurmėjęs kažką panašaus į „frigidiška kalė“, pasišalino. Kažkas priėjo prie manęs, išsigandau – maniau, jog ten vėl jis, tačiau ten buvo moteris, kuri rodos labai išsigando.

Daugiau nieko nepamenu. Tai buvo paskutinė mano, kaip normalios merginos diena.