Gulėdama ant minkštos , jau rudenėjančios žolės, įkvėpiu Tavo aromato. Jaučiu tavąjį šešėlį savo veide ir užsimerkusi leidžiu jam žaisti ir glamonėti mane kaip tik jis temoka. Nesvarbu, kad dangų jau užtemdė pilki debesys pranešdami artėjantį lietų, o vėjas, it pašėlęs drasko mūsų kūnus. Man šilta. Gera. Jauku.

Atmerkiu akis. Ir įsižiūriu koks tu gražus. Tos akys vedančios mane iš proto niekada, net ir dabar nenuleidž akių. Ir žvilgsnis kupinas meilės ir šilumos dar neužgęso. Lūpos, dabar įgavusios rausvą, su truputėiu raudonio atspalvio vis dar godžiai nori prisiliesti prie manųjų.

-Pabučiuok mane. -, tariu, ir mėgaujuosi Tavaisiais prisilietimais. Apsivijusi kaklą paguldau Tave ant žolės.

-Aš myliu Tave. -, tari ir apkabini taip stipriai, stipriai. Žinoma – kaip tik Tu temoki.

Padėjusi galvą ant Tavo krutinės pažvėlgiu į jau pageltusią žolę, paliečiu ją pirštais. Delne jau įsijungę receptoriai reaguoja į jos teikiamus malonumus. Virpuliukas pradeda vaikščioti visu kūnu.

Kapt. Kapt. Jau pradeda kristi lietaus lašai. Vis daugiau ir daugiau. Nukrinta. Sudūšta. Susilieja. O aš dar stipriau Tave apkabinu.

-Šalta? -, paklausi.

-Ne. Gera. -, tariu. O lietus prapliupęs skandina mus žolėje. – Prašau, pasilikim.

Patīk 8