Šiandien paskutinį kartą pamačiau krentančią žvaigždę.

Paskutinį kartą užsimerkusi sugalvojau norą.

Paskutinį kartą taip troškau, kad jis išsipildytų....

Vis dar žaidžiau su vėju, o plaukai gavę nors menkutės laisvės kuteno man veidą ir glamonėjo įjungdami man visus receptorius. Kurie privertė pašiurpti odai ir pagaliau atsitraukti iš vaikiškų fantazijų ir prisiminimų.

Užvėriau langą. Paskutinį kartą pažvelgiau į dangų ir tarsi atsisveikinau su juo. Palikau jam viską. Naivumą...tikėjimą i Tave.

Suradusi tamsoje kambario kampelį...Prisėdau. Ir sunerusi rankas ir ištiesusi kojas pakėliau galvą aukštyn. Kaip man patinka tokia tyla ir ramybė... Bet visa tai visada turi kažkas sutrugdyti...KaS? Prisiminimai apie Tave.

Nebemaniau, kad dar kada Tave pamatysiu. Būtent Šiandien.

Negalvojau, jog vėl suspaus širdį, ir vėl kažkas belsis į jos vartus.

Nemaniau, kad vėl užspaus gerklę ir padažnės pulsas.

Nemaniau, kad vėl pradės krėsti visą kūną jaudulys, o akys negalės atitraukti nuo tavęs žvilgsnio.

Tą akimirką norėjau sužinoti ką jautei tu? Nejaugi vėl nieko?

Gal ir gerai, kad tada nieko nesupratęs toliau žingsniavai ir tolai nuo manęs. Viskas per daug keblu, ir pats tai žinai..

O manyje vėl kažkas suspurdėjo, priversdami pripažinti, kad vis dar Tave myliu. Giliai.

Patīk 8