08.07.2012
29, Scunthorpe, United Kingdom
Viskas visuomet (pabrėžiu) visuomet prasideda nekaltais žvilgsniais. Vėliau prisilietimais. Ir vis mažėjančiais atstumais.
Nors tik pirštų galiukais tepajutau tavo šilumą, švelnumą. To ir tereikėjo, kad supraščiau koks esi ypatingas. Kažkuo žavintis ir širdį glostantis. Tos kelios sekundės prabėgo taip greit. Lyg jų tebūtų tik viena. Ką tuo metu galvojai Tu? Kai aš linkčiojau galva atsakinėdama į Tavo klausimus arba tiesiog šypsodamasi ir neduodama tau jokio atsakymo jaučiausi kaip paskutinė kvailė. Tikrai. Nes dabar tiek daug tau pasakyčiau. O ir atsakymai vis bruzda galvoje prašydami išleisti. Bet nebėra kam. Dingo viskas, nors nemanau, kad tai buvo prasidėję. Bet svarbiausia dingai Tu. Nors pati prašiausi. Nes jaučiau, kad tai nieko gero nežada. Saugojau galbūt save. Bet labiausiai norėjau, kad būtum saugus Tu.
Nenustoju šypsotis. Prisiminimai to verti ir vis nerandantys kuriame širdies stalčiuje jiems pasislėpti. Ar prie ''pamiršti ar prie ''dar bus reikalinga. Bet neturiu pastangų ir valios. Tegul klaidžioja ir randa atsakymą patys.
43 skatījumu
Pašlaik nav neviena komentāra
Atstāj komentāru, un uzsāc diskusiju!