AŠ IŠEINU

[1] Jeigu Viešpats Dievas nors sekundei užmirštų, kad aš skudurinė lėlė, ir padovanotų man truputį gyvenimo, tikriausiai aš nepasakyčiau visko, ką galvoju; aš daugiau mąstyčiau apie tai, ką kalbu.

[2] Aš vertinčiau daiktus ne pagal jų kainą, o pagal reikšmingumą.

[3] Aš miegočiau mažiau, svajočiau daugiau, suvokdamas, kad kiekviena minutė su užmerk-

tomis akimis – tai prarastos šešiasdešimt sekundžių šviesos.

[4] Aš vaikščiočiau, kai kiti to vengia,aš pabusčiau, kai kiti miega, aš klausyčiausi, kada kiti kalba.

[5] Ir kaip aš gardžiuočiausi šokoladiniais ledais!

[6] Jeigu Viešpats duotų man mažumėlį gyvenimo, aš rengčiausi paprastai, kelčiausi kartu su pirmais saulės spinduliais, apnuogindamas ne tik kūną, bet ir sielą.

[7] Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors kiek laiko, sukaustyčiau savo neapykantą ledu ir laukčiau, kada pakils saulė. Pieščiau mirgant žvaigždėms kaip van Goghas, padangėmis skraidyčiau, skaitydamas Benedetti eiles, ir Serra dainos būtų mano mėnulio serenada. Aš prausčiau rožes savo ašaromis, kad pajusčiau jų spyglių keliamą skausmą ir skaisčiai raudoną lapelių bučinį.

[8] Dieve mano, jeigu aš turėčiau kruopelytę gyvenimo. Nepraleisčiau nė dienos, kad nepasakyčiau mylimiems žmonėms, jog juos myliu. Įtikinėčiau kiekvieną moterį ir kiekvieną vyrą, kad myliu juos, aš gyvenčiau meilėje ir su meile.

[9] Aš įrodyčiau žmonėms, kad jie neteisūs manydami, jog jeigu jie sensta, tai nustoja mylėti: priešingai, jie sensta todėl, kad paliauja mylėt!

[10] Vaikui aš duočiau sparnus ir pats išmokyčiau jį skraidyti.

[11] Seniems žmonėms aš įkalčiau į galvą, kad mirtis ateina ne nuo senatvės, o nuo užmaršties.

[12] Aš juk taip pat daug ko išmokau iš jūsų, žmonės.

[13] Sužinojau, kad kiekvienas nori gyventi ant kalno viršūnės nenutuokdamas, jog tikroji laimė laukia besileidžiant žemyn.

[14] Aš supratau, kad kai naujagimis pirmąkart savo mažyčiu kumšteliu griebia tėvo pirštą, jis griebia jį visiems laikams.

[15] Aš supratau, jog žmogus turi teisę pažvelgti į kitą žmogų iš viršaus tik tam, kad padėtų jam atsistoti ant kojų.

[16] Aš tiek daug išmokau iš jūsų, nors, tiesą pasakius, iš viso to ne tiek jau ir daug naudos, todėl, kad prisikrovęs savo skrynią aš mirštu.

Gabriel Garcia Marquez

Patīk 4