.....vieną akimirką girdi garsus, matai viską taip kaip kasdieną, mintys tiesiog ošia galvoje ir niekur nuo jų nepabėgsi. Ir tada garsai užtyla, laikas sustoja, matai save iš šono, žvelgi į savo nerimo kupinas akis, matai savo šeimą, pavargusius tėvus, išeini į gatvę, matai sustingusius žmones, vieni kažkur skubėjo, tačiau dabar stovi sustingę lyg statūlos, kitų akyse - ramybė, pažvelgi į dangų, net debesys sustojo, pakyli aukštys, žvelgi į viską iš paukščio skrydžio, kyli dar aukščiau, virš debesų ir pasaulis atrodo toks mažytis ir nereikšmingas, ir visos problemos dingsta.

Va to aš ir noriu, kad dingtų problemos. Viena iš mano problemų galėčiau atsikratyti.. Lyg ir... Bet nemoku.. Jis man toks mielas, šiandien padovanojo gėlių.. Jis niekaip nesustoja bandęs, nors sakiau jam, kad vaikino man nereikia. Aš tiesiog noriu būt viena. Gal aš kažkokia nenormali, bet tikrai noriu bųt viena, nenoriu turėt antros pusės, tiesiog taip jau su manim yra. Man užtenka to, kad kartais yra prie ko prisiglausti, nieko daugiau man nereikia. Kai rašau apie tai viskas skamba taiiiiiiiiiip durnai, juk nesu mažas vaikas, turėčiau tiesiog pasikalbėt su žmogum, nu bet bl** nemoku. Nemoku su žmogus kalbėt apie tokius dalykus, man lengviau tiesiog ignoruot tai.. Beto jeigu nustosiu su juo bendraut, vėl liksiu žiauriausios vietoj. Nes atstūmiau vargšą vaikiną. Negaliu pakęst šitos siutuacijos.

O ir šiaip paskutiniu metu jaučiuos beviltiškai. Tiklsiau jaučiu, jog esu beviltiška. Labiausiai nemėgstu kai mane ignoruoja, nėra baisesnio jausmo, negu jaustis nereikalingai ir nepastebimai. O paskutiniu metu taip ir jaučiuosi, ačiū draugam kurie prie to prisideda. Turbūt ir šitą mano įrašą žmonės ignoruos. Teks su tuos susitaikyti. Jei turėčiau daugiau laiko, rašyčiau ir rašyčiau, tačiau reikia pasiruošti rytojui. Išsirinkti kurią iš dirbtinių šypsenu nešiosiu rytoj, juk reikia pasistenkt bent atrodyt laimingai.